Kartais, objektai praranda savo buvimo prasmę. Pastato nepalauši, kaip gali padaryti žmogui. Jis toliau sėkmingai stovės stoišku veidu, kol gamtos veiksniai arba žmogus jo asmeniškai nepribaigs.
Puikus pavyzdys: Socialinių mokslų filialas. Įstrigęs didmiestyje kaip maisto gabaliukas tarp dantų. Nei studentai, nei profesoriai nebelaksto dienos streso dozę gavę. Tik keli Urbex’eriai, tikėdamasi, jog liudininkai iš gatvės neiškvies baubų ekipažo.
Viduje daug kas išsilaikė: susirinko asmeninius daiktus, ir pyst, nebėra. Vaizdas stebinantis, bet tuo pačiu ir kraupus. Miesto vidury, kelis metus daiktai guli palikti: administracijos amžinai neužbaigta kava, saldainiai, krūvos neatliktų darbų bei neatskaitytų paskaitų.
Deja, pastato lokacija nulemia, kad sulauks daug nemalonių lankytojų – greitai nieko nebeliks. Įprastai, tokios vietos savaime apsisaugo itin sudėtingu transportu, į abidvi puses. O be to, dar ir nugriauti ruošiasi. Vien laimė, kad spėjome viską užfiksuoti tokioje geroje būklėje.
Juodieji Paveldai © 2024
